Būti ar susilieti?

Po ilgo laiko vėl pagaliau mane pagavo įkvėpimas rašyti, o gal tai tiesiog noras išlieti savas mintis ant virtualaus „popieriaus“ lapo... Na kaip bebūtu, turiu daug ką parašyti.

Visada manau gyventi yra nuostabu, tačiau kartais tas žodis „nuostabu“ atrodo tikrai ne toks jau ir nuostabus, o kodėl ir pati nesuprantu... Gal dėl to, jog imu galvoti apie gyvenimo rėmus, kuriuose manau yra įsprausti daugelis žmonių ir su kuriais visi jie tyliai bei ramiai taikstosi. Asmeniškai man tie rėmai visiškai nepatinka ir aš visai nenoriu būti įstrigusi tarp jų, dėl šios priežasties darau tai, kas patinka man. Žinau, tai gali nepatikti kitiems, ar tai gali sukelti kažkam svetimą gėdą, tačiau aš esu tokia ir nenoriu keistis, man patinka elgtis taip, kaip noriu tuo metu ir tik tikri draugai arba tokie pat laisvi žmonės nevaidinantys kažko supras apie ką rašau. Na, o tie, kurie vaidina ir dar gyvena rėmuose turėtų suprasti, kad toks gyvenimas yra nieko vertas, nes gražiausi metai bėga, o rėmai su laiku tampa tik siauresni. Darydama dalykus, kurie patinka man, visada žinau, kad yra žmonių, kuriems nepatiks ką darau, žinau ir tai, jog yra tokių, kurie nemėgsta manęs ir gavę bet kokią progą pasijuoks, pasityčios iš manęs, tačiau niekada nebijojau to, nes visada žinojau, kad tai žmoniška ir normalu. Aš pati esu iš tų žmonių, kurie dažnai mėgsta pasijuokti iš kitų. Kartais susimastau, kodėl taip darau, tačiau tada vėl save guodžiu, jog mes visi turime savų ydų, su kuriomis gyvename patys bei kuriomis neretai apdaliname ir kitus. Žinoma dalintis savomis ydomis su kitais yra ne pats geriausias būdas palaikyti šiltus santykius, tačiau tada vėl pasirodo kita medalio pusė, kuri vadinasi „žmogiškumas“... Tai labai keistas, rankomis neapčiuopiamas „daiktas“, kurio nuolat tikimės iš kitų žmonių, vien tam, kad jaustumėmės palaikomi ir suprasti, tačiau kartais mes to ir nesulaukiame, nes kažkada iš tavęs palaikymo nesulaukė kažkas kitas. Tuo metu žmonės ir pradeda spraustis į tuos mažyčius, siaurus rėmus, ima save riboti, bijodami, jog bus nesuprasti, išjuokti ir pasmerkti. Laukdami supratimo ir palaikymo žmonės ilgam laikui užveria sau vartus į laisvę, kurios iš ties trokšta kiekviena siela. Todėl manau, kad kiekvienas žmogus, kuris nori kažko siekti privalo žinoti, kad ne visada gali sulaukti palaikymo iš kitų, tačiau dėl to nereikia bijoti ir įstrigti savuose rėmuose, tokiu atveju į visus juokus, apkalbas, pasipiktinimus reikia pažvelgti iš kitos pusės ir priimti juos, kaip normalų, žmogišką poelgį, nes mes visi esame žmonės ir visi pridarome klaidų tik kitokiais būdais.